Pranašas



Apie meilę
Apie vedybas
Apie vaikus
Apie dosnumą
Apie valgį ir gerimą
Apie darbą
Apie džiaugsmą ir liudesį
Apie būstus
Apie drabužius
Apie pirkimą ir pardavimą
Apie nusikaltimą ir bausmę
Apie įstatymus
Apie laisvę
Apie protą ir aistrą
Apie skausmą
Apie saves pazinimą
Apie draugystę
Apie kalbą
Apie laiką
Apie gerį ir blogį
Apie maldą
Apie malonumą
Apie grožį
Apie religiją
Apie mirtį


Apie Kalbą


Jūs kalbat tuomet, kai nebesutariat su savo mintimis.
Ir kai nebegalit ilgiau išgyventi savo širdies vienatvėje, apsigyvenat lūpose, todėl garsas tampa užsimiršimu ir pramoga.
Daugelyje jūsų kalbų mąstymas bemaž nužudytas.
Nes mintis yra visatos paukštis, kuris žodžių narve gali iš tikrųjų išskleisti savo sparnus, bet negali išskristi.


Yra tokių tarp jūsų, kurie ieško daug šnekančio, bijodami būti vieniši.
Vienišumo tyloj prieš jų akis atsiskleidžia jų apnuogintas Aš, ir jie bėga šalin.
Ir yra tokių, kurie kalba stokodami žinių ir neapdairiai atskleidžia tiesą, kurios patys visai nesupranta.
Ir yra tokių, kurie tiesą nešioja savyje, bet neišsako jos žodžiais.
Tokių kaip šie krūtinėse dvasi gyvena ritmingoj tyloj.


Kad ir kur sutiktumėt draugą - kelkrašty ar turgaus aikštėj - leiskit savo dvasiai judinti jūsų lūpas ir valdyti liežuvį.
Leiskit savo dvasios balsui kalbėti į jo dvasios ausį.
Nes jo siela išlaikys jūsų širdies tiesą taip, kaip prisimenamas vyno skonis.
Kai pamirštama spalva, ir indo nebereikia.

 Nusiusk drauguiVersija spausdinimui




2025.10 2026.09 2026.10 2026.11 2027.10
Pr An Tr Kt Pn Št Sk
      1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
 19  20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31